Vincas Krėvė-Mickevičius

1882 10 19 (prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas)

“Svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai pervėlai ateina žmogui toji mintis galvon.”
Vincas Krėvė-Mickevičius, Skirgaila

Juozapas Albinas Herbačiauskas

1876 10 20 (rašytojas, literatūros kritikas,  esė pradininkas lietuvių literatūroje)

  Tu Meilės dukra, – Moterie, Moterie, Moterie!
Tu amžinai prakeiktoji Lilith!
Aušrine apsirėdžiusi, genijų žvaigždėmis apsikaišiusi – tu gražiausias Demone!
Tu Kosmoso balerina – tu su Kometomis padanguojanti Fatum tarp pasaulių griuvėsių!
Šoki ir kvatoji, kvatoji ir šoki nuoga, visomis dievų pavydo spalvomis vaivojanti, angelų akių aistriais geiduliais, it povo uodega, viliojanti!..
Mėnulį laikai savo rankoj tartum čigonės būbnelį, o kojomis, šokdama, mindai mūsų nelaimingą – taip kaip tu prakeiktą Žemę…
Angelai iš dangaus krinta į tavo nuogą glėbį, o tu, kvatodama ir šokdama, mindai juos mėšlan, spardai juos nuo vienos planetos į kitą…
O Moterie, Moterie, Moterie!
Kokia tu baisi grožybe savo!
Vilioji mane, vilioji, įsmeigusi manin savo aušrinės akis!
Aš drebu kaip vyturys, žalčio užkerėtas…
Štai tu eini prie manęs, artiniesi… Matau, regiu… Aš visas drebu iš baimės, bet negaliu pabėgti… Eini prie manęs, artiniesi… Aistringi šiurpuliai mane krato… Matau tave gyvatės pavidalu, bet tavo galva moteries galva… Stovėdama ant paties uodegos galo, eini prie manęs, tuberoza kvepiančias akis įsmeigusi mano sielos gelmėsna… Aš aistrumu drebu, kaip vulkanas prieš savo išsiveržimą… Štai tu jau stovi prie manęs, apkabinusi mano kaklą, apsiraitai… lūpomis įsikandi, įsibučiuoji, įsičiulbi mano veidą… …skorpiono gyliu badai visą mano kūną…
Viešpatie, Viešpatie, susimilk, gelbėk mane!
Tavo Moteris mane smaugia ir vampyrizuoja!..

Juozapas Albinas Herbačiauskas. MEILĖ IR MOTERIS (1925)

Mykolas Sluckis

1928 10 20 (lietuvių prozininkas, poetas)

Trys pušaitės
Kažkada 
priešais langą 
saulę ir dangų 
pasodinau tris pušaites 
užaugo viena 
su senom savo tetom 
lenktyniauja 
viršūnė žalia 
vieni girdėt sako 
nukreivojusi į kairę 
dar kiti 
tokių kiek mažiau 
jog į dešinę 
kur sesės pradingo? 
smėlėtas kriaušis 
vienai drėgmės pašykštėjo 
kita išpuiko išsistiebė per aukštai 
nugriovė vėjai 
vienut vienutėlė 
stovi ir stovės 
juk turi kas nors 
sesių gedėt

Juozas Kralikauskas

1910 10 22 (rašytojas)

“Per ilgus dešimtmečius mano kūnas gyveno tolimoje šiaurės pašvaisčių Kanadoje, bet dvasia, širdis – tėvynėje”