Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus sulaukė ypatingų dovanų – elektrėnietė Sigita Ručinskienė padovanojo retus leidinius. 1839 m. Vilniuje, T. Glucksbergo spaustuvėje išleista knygelė vaikams ,,Wiązanie Helenki. Etrennes A Helene“. Spaustuvininko Teofilio Glucksbergo spaustuvė Vilniuje buvo viena moderniausių. Vilniuje veikė ir šio spaustuvininko knygynas. Knygyno padalinys veikė Kijeve. Verta pastebėti, jog T. Glucksbergas laikomas nešiojamosios knygų prekybos Lietuvos dvaruose pradininku. Tokiu būdu skaitytojus pasiekė Vilniuje leisti A. Mickevičiaus kūriniai.
Pati knygelė įdomi tuo, jog buvo išleista lenkų ir prancūzų kalbomis. Joje pateikiama lenkų ir prancūzų kalbų abėcėlė, šių kalbų žodynėlis bei pats kūrinys. Knygelėje išspausdinta cenzoriaus Jan Waszkiewicz [Jono Vaškevičiaus] žyma apie kūrinio tinkamumą spausdinti bei Vilniaus viešosios bibliotekos antspaudai.
Kūrinio autorė – lenkų rašytoja, vertėja dramaturgė Clementine Hoffman – Tanska. Rašytoja Lenkijoje žinoma kaip pirmoji moteris rašytoja, galėjusi pragyventi vien tik iš savo kūrybos. C. Hoffman-Tanska taip pat laikoma viena iš vaikų literatūros Lenkijoje pradininkių, I-ojo žurnalo vaikams įkūrėja.
Kūrinys ,,Wiązanie Helenki. Etrennes A Helene“ buvo sukurtas 1832 m. Tai moralinio-didaktinio tipo kūrinėlis vaikams. Savo kūriniuose autorė diegė tokias vertybes kaip pamaldumas, paklusnumas, meilė šeimos nariams ir pan.
Kitas leidinys – 1938 m. Lietuvos turizmo draugijos išleistą ,,Vadovą po Lietuvą“. Leidinį sudarė Pr. Barkauskas ir A. Vabalas.
Lietuvos turizmo draugiją 1929 m. įsteigė keliautojas Matas Šalčius ir Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas Jonas Vileišis. Organizacijos valdybai priklausė atstovai iš Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Finansų ir Susisiekimo ministerijų bei Kauno miesto savivaldybės. Nuo 1935 m. draugijos veikla ypač suaktyvėjo. Draugijos skyriai buvo įsteigti visoje Lietuvoje. Pagrindinis draugijos tikslas – skatinti turizmą Lietuvoje ir užsienyje. Tai buvo daroma steigiant kelių biurus, organizuojant keliones, ruošiant gidus bei leidžiant turizmui skirtus leidinius, propaguojat turizmą spaudoje ir radijuje.
Vienas iš ,,Vadovo po Lietuvą“ sudarytojų – Lietuvos turizmo draugijos centro valdybos pirmininkas Pranas Barkauskas (1900-1942) – Lietuvos karys savanoris, ekonomikos mokslų daktaras, IV-ojo Seimo narys, 1939-1940 m. buvo vidaus reikalų viceministru bei priklausė Sporto ir turizmo sąjungai. 1940 m. buvo suimtas NKVD, kalintas ir ištremtas į Komijos sitį – Vorkutpečlagą ir Uchtižemlagą, kur ir žuvo.
Aleksandras Vabalas (1910-?) –žurnalistas, turizmo draugijos centro valdybos reikalų vedėjas 1936-1940 m. Kauno radiofone skaitė paskaitas apie ekonomiką ir turizmą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, bendradarbiavo laikraštyje ,,Mūsų kelias“. Iš Vokietijos 1948 m. persikėlė į Venesuelą. Šioje šalyje buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, bendradarbiavo Venesuelos lietuvių katalikiškame žurnale ,,Tėvų kelias“.
Leidinyje ,,Vadovas po Lietuvą“ pateikiama informacija apie Lietuvos miestelius ir miestus – nurodomas gyventojų skaičius, istorija arba vietovardžio kilmė, susisiekimo būdai ekonominiai ir pramoniniai pasiekimai. Pvz. apie Vievį leidinyje rašoma, jog miestelyje gyvena 670 gyventojų. Patogiausias susisiekimas su Kaunu yra traukiniu, nes traukinys į Kauną važiuoja kelis kartus per dieną. Į Kauną taip pat galima nuvažiuoti ir autobusu, ,,vadinamuoju carienės Kotrynos keliu“. Minima, jog Vievis turi savo savivaldybę, pasienio punktą, paštą su telefonu. Nurodoma, jog sezono metu ilsėtis ir gyventi galima Panerių dvare, bei išvardijami netoli Vievio esantys ežerai ir upės, kur galima maudytis ir žvejoti.
,,Vadovo“ duomenimis 1938 m. Semeliškių miestelyje gyveno 800 gyventojų, turėjo savo administraciją, veikė paštas su telefonu. Čia baigėsi Kauno-Žiežmarių-Semeliškių autobusų susisiekimo linija.