1877 05 28 (poetas)

Rudenio daina

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai – mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Bergždžias jūsų liūdesys, o mano Sielvartingoji.
Nepermaldaujama užmarštis kraupiai kloja sniegu
Draugų ir mylimųjų kapus.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Vasaros draiskanos lekia paskui lygumos vėją;
Jūsų prisiminimai, jūsų vargai
Sklaidosi bežadėje Laiko audroje.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Kol kas ji dar ne jūsų,
Palaidotų dienų, seniai prabėgusių naktų sonatina…
Užmirškite ją, ji nugyveno savo amžių, ji labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Ryt sapnuosime Šiandienos griuvėsiuose;
Apgalvokime liūdnus užuojautos žodžius,
Kas dieną melagingus užuojautos žodžius,
Klausykimės vėjo ūžesio.

1930 04 28 (rašytojas)

Gražūs žodžiai – ir nuostabūs vaistai, ir baisiausi nuodai, žiūrint, kam ir kiek jų įlašinsi. 

V. Petkevičius