KNYGNEŠIAI
Širdys – pilnos lietuviškų žodžių,
Nesudegusių amžių ugny.
Jie iš tolimo sodžiaus į sodžių
Ėjo žodžiais šitais nešini.
Baltose lankose – juodos avys …
Prie naktigonės laužo blausos
Kaimo bernas maldaknygę gavęs,
Dievo vardą pernakt slabizuos.
Kai raides tarsi stacijas keliais
Jis apeis, kai visas prisišauks,
Prie Valančiaus klūpos lyg smūtkelis
Ir ilgėsis pasaulio gražaus.
Prie Žemaitės rymos, apžavėtas
Savo brolių alpiais sopuliais …
Knygnešiai – tarsi dūšios be vietos –
Eis per Lietuvą vargo keliais.
Tų kelių tolumoj – ne palaima:
Baltos meškos urzgės, pūgos slaugę.
Ten sapnuos jie lietuvišką kaimą
Ir grįžimo dienos nesulauks … –
Šitaip ėjo sermėgiai vyžočiai
Su pasaulio šviesa širdyje.
Paprasti kaip lietuviški žodžiai,
Ir per amžius neramūs kaip jie.
Vacys Bukauskas