Tautinės savimonės sklaida per Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo pažinimą leidžia mums, lietuviams, save išskirti plačiame pasaulio kontekste kaip unikalų, autentišką vienetą. Viena iš tokių materialinio paveldo vertybių yra lietuvių etnografinė tekstilė, svarbi ne tik savo grožiu ir naudojimo galimybėmis interjere, bet ir išliekamąja verte.

Audinių ornamentika yra savita kiekviename Lietuvos regione, tačiau Dzūkijos lovatiesės išsiskiria ne tik spalvų įvairove, bet ir savitais raštų elementais bei jų išdėstymo dėsningumais, audėjų meniniais sugebėjimais ir nagingumu. Šiame Lietuvos regione naminės tekstilės gamyba išliko ilgiausiai. Lovatiesėms austi naudoti siūlai, pagaminti iš ūkyje užaugintos žaliavos: linų, naminės avių vilnos, kanapių. Medvilniniai siūlai naudoti rečiau.

XIX a. pab.–XX a. buvo sukurta daug įvairių cheminio dirbtinio ir cheminio sintetinio pluošto rūšių, iš kurių pradėti gaminti įvairūs verpalai, buvo sukami siūlai ir audžiami audiniai. Taip pradedant tarpukariu, ir Lietuvoje atsirado galimybė įsigyti blizgių, dirbtinio pluošto, dažniausiai viskozės ir acetato, siūlų.

Dzūkijos krašto audėjos, siekdamos sukurti išsiskiriančių raštų ir tam tikrų savybių lovatieses, metmenų ir ataudų kryptimi naudojo skirtingų pluoštų verpalus ir siūlus.

Lovatiesės, priklausomai nuo laikotarpio, audimo žaliavų ar vietos tradicijų vadintos paklotėmis, divonais, rečiau kapomis. Austos drobinio, ruoželinio, pluoštinio pynimo, rinktinės ir kaišytinės lovatiesės. Greta dvispalvių austos lovatiesės, kuriose derinama labai daug spalvų. Spalvose įžvelgiami subtilūs mus supančios natūralios gamtos deriniai, tiek vėlesnis dirbtinio šilko spindesys, rodantis puošnumo, ryškumo poreikį kasdienybėje.

Dzūkiškose lovatiesėse arba divonuose užkoduota audėjų meilė, išmintis, kūrybingumas ir pagarba tradicijai.

Parodoje eksponuojamos Elektrėnų krašto muziejui padovanotos dzūkės Zosės Užšilaitienės (1914–1993), gyvenusios Mielupio kaime, Varėnos rajone, austos lovatiesės.