Ipolitui Užkurniui – 100! Ipolito Užkurnio skulptūra „Jei ne tu, Poviliuk…“

Nepastebimai prabėgo dar vieneri metai. 2026-ieji –  metai, kai tarp kitų, Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių, minėsime garbaus bei iškilaus, medžio drožėjo, tautodailininko, įvairiapusio menininko Ipolito Užkurnio gimimo šimtmetį.

Ipolitas Užkurnys buvo vienas iš nedaugelio liaudies skulptorių, kuriančių individualizuotų bruožų portretus. Elektrėnų krašto muziejaus ekspozicijoje galima pamatyti  medžio drožėjo sukurtus 25 medinius žinomų Lietuvos ir išeivijos rašytojų bei poetų biustus. Vienas tokių darbų, 1986 metais sukurtas menininko iš susižavėjimo Povilo Višinskio asmenybe, jo darbais, skirtas paminėti lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjo, literatūros kritiko, publicisto,aktyvaus tautinio judėjimo dalyvio 80-ąsias mirties metines.

Šis kūrinys įdomus tuo, kad skulptūros nugarinėje pusėje įkomponuotas dar vienas asmuo – palinkusi, sėdinti rašytoja Žemaitė. P.Višinskis buvo vienas iš tų, kurie paskatino Juliją Žymantienę (Žemaitę) rašyti ir padėjo jai išleisti pirmuosius kūrinius. Garsus posakis „Jei ne tu, Poviliuk…” (ar panašus), kuriuo Žemaitė išreikšdavo dėkingumą už paskatinimą imtis plunksnos, yra skirtas Povilui Višinskiui. Taip skulptūrą pavadino ir Ipolitas Užkurnys bei sujungė dvi asmenybes į vieną kompoziciją.

Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, 1845–1921) ir Povilo Višinskio (1875–1906) bendravimas ir kūrybinė draugystė yra vienas reikšmingiausių momentų lietuvių literatūros istorijoje, lėmęs Žemaitės kaip rašytojos atsiradimą. 2025 metais minėjome 180-ąsias žymios lietuvių rašytojos Žemaitės (Julijos Žymantienės) gimimo metines bei  150-ąsias lietuvių literatūros istoriko, kritiko, publicisto  Povilo  Višinskio gimimo metines. Šios sukaktys yra puiki proga prisiminti ir dar kartą įvertinti šių iškilių asmenybių indėlį į Lietuvos kultūrą ir literatūrą.

Būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė gimė nuskurdusių bajorų šeimoje. Vaikystę Julija su trimis seserimis praleido Bukantės dvarelyje, kur tėvas tarnavo ūkvedžiu, o sulaukusi dvylikos metų persikėlė gyventi pas velionio dėdės žmoną Albertiną Beniuševičienę į Šėmų dvarą netoli Žarėnų. Šėmų dvare Julija mokėsi matematikos, geografijos, tobulino lenkų kalbos įgūdžius, pramoko ir prancūzų kalbos, o dėdienė ugdė dvariškas manieras. Po 1863 metų sukilimo jaunoji bajoraitė turėjo pasiieškoti tarnybos. Džiuginėnuose tarnaudama Julija sutiko eigulį, dvaro medžioklės prievaizdą Lauryną Žymantą. 1865 m. pora susituokė Plungės bažnyčioje. Nelygi santuoka su „mužiku“ buvo galutinis atsisveikinimas su bajorų luomu. Julija netruko suvokti, kad pasirinko skurdą ir sunkų likimą. Nuo mažumės svetimų žmonių skriaudą patyręs Laurynas surambėjo, tad ir žmonai būdavo šiurkštus, paleisdavo į darbą rankas. Kone pamečiui pabiro vaikai. 1866 metų žiemą Julija susilaukė pirmagimės Ievos, o 26-erių jau buvo pagimdžiusi keturis vaikus. Žymantai per savo bendrą gyvenimą susilaukė net septynių vaikų, bet viena dukrelė mirė dar kūdikystėje.

1883 m. šeimai įsikūrus Ušnėnų kaime (Kelmės r.), Julija Žymantienė netruko susidraugauti su kaimynų Višinskių sūnumi Povilu, tuo metų dar besimokančiu Šiaulių gimnazijoje. 1894m. jis išvyko studijuoti gamtos mokslų į Sant Peterburgo universitetą.  Kartą perskaičiusi P. Višinskio atneštą „Aušros“numerį, beveik penkiasdešimtmetė moteris išrėžė, kad ir pati mokėtų taip parašyti. Ir netrukus ant prasto popieriaus lenkiškomis raidėmis sudėliojo pirmąjį savo kūrinį „Piršlybos“. Ši tema Julijai pasirodė įdomiausia kaimo žmonių gyvenimo realija. Nedrąsiai įdavusi kūrinį P. Višinskiui į rankas, ji po kiek laiko sulaukė staigmenos – „Rudens vakaru“ pavadintas kūrinys buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Po rašiniu ji išvydo Žemaitės slapyvardį, kurį galimai redakcijai ir pasiūlė Višinskis. Šis apsakymas davė pradžią Žemaitės, kaip realistinės prozos kūrėjai, o tai atitiko P. Višinskio propaduojamas realizmo ir demokratizmo idėjas literatūroje.

P. Višinskis bendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje, rūpinosi knygnešyste, literatūros platinimu, prisidėjo prie lietuvių mėgėjų teatro organizavimo (1899 m. dalyvavo Keturakio komedijos Amerika pirtyje pastatyme). Po Vinco Kudirkos mirties tapo varpininkų lyderiu. Buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų ir jos programos (1902) sudarytojų, bet nesutardamas su jos dešiniaisiais veikėjais iš partijos pasitraukė. Lietuvos nepriklausomybės idėją pagrindė teoriškai, pabrėžė būsimos valstybės demokratinį pobūdį, suprato lietuvių kultūros integravimosi į Europos kontekstą būtinumą. Atgavus spaudą 1904 m. apsigyveno Vilniuje. 1904–1905 m. dirbo laikraščių Vilniaus žinios ir Lietuvos ūkininkas redakcijose. 1905 m. su kitais įsteigė knygų leidybos bendrovę Šviesa.

Kitas Povilo Višinskio nuopelnas – literatūrinių talentų atskleidimas. Gerai besimokydamas P. Višinskis buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą, pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas turtingų dvarininkų vaikus. Taip susipažino ir su netoliese esančio Užvenčio dvaro šeimininkų vaikais – būsimąja rašytoja Šatrijos Ragana, o tuomet dar paaugle Marija Pečkauskaite ir jos broliu Steponu. Mariją Povilas taip pat pastūmėjo link literatūros ir lietuvybės. Jis buvo tikras literatūros talentų ugdytojas. Žemaitė savo raštuose yra pripažinusi, kad „Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Žemaitė, Jovaras – vien tik P. Višinskio rūpesčio vaisiai“.

P.Višinskis supažindino Juliją su studentais „litvomanais“, kūrėjomis Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana (ši perrašinėdavo Žemaitės kūrinius ir siųsdavo P. Višinskiui). Julija su džiaugsmu priimdavo jai P. Višinskio ir Bitės glėbiais siunčiamas knygas. Tarp jų buvo ne tik grožinės literatūros kūrinių, bet ir studijoms tinkamų veikalų. Namiškiams sumigus, ji palinkdavo prie knygų, kartais ne viską ir suprasdavo. Ir rašydavo, kai tik nutaikydavo laisvą minutę. Žemaitės kūriniai buvo publikuojami leidiniuose „Varpas“, „Vienybė lietuvininkų“, „Ūkininkas“ ir kituose. Ne visi J. Žymantienės kūrybiniai bandymai sulaukė globėjo pagyrų. Iš pradžių P. Višinskis Juliją skatino, bet vėliau ėmė rėžti kritines pastabas. Gal ir būta kartėlio moters širdyje, tačiau jis greitai nuslūgdavo – apimdavo dar didesnis azartas rašyti.

Turbūt, mažiau žinoma, kad Žemaitė buvo aktyvi visuomenės veikėja – prisidėjo prie draudžiamos spaudos platinimo, dalyvavo tautinio atgimimo veikloje. 1907 m. Kaune vykusiame Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime buvo organizacinio komiteto narė, skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“ ir „Apie moterų girtuoklystę“. 1908 m. Žemaitė traukiniu nudardėjo į Peterburgą, kad pasiklausytų kalbų Rusijos moterų suvažiavime. Buvo vienintelė „egzotiškai“ apsirengusi dalyvė tarp šilko drabužiais šlamančių moterų. 1911 m.  rašytoja persikėlė į Vilnių, pasinėrė į kultūrinį gyvenimą, lankė parodas, koncertus. Iškart ėmėsi ir veiklos – organizavo pramonės ir liaudies dirbinių parodą, rinko aukas karo pabėgėliams. Tokia veikla neretai užgoždavo kūrybinį darbą. Vilniuje plėtėsi jos pažinčių ratas. G. Petkevičaitė-Bitė supažindino J. Žymantienę su carinės valdžios persekiojamų žmonių gynėju advokatu Andriumi Bulota ir jo  žmona Aleksandra. Ši pažintis virto artima draugyste. Kai Žemaitė neteko būsto, Bulotų šeima ją priėmė į savo butą Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar J. Basanavičiaus). Aleksandra vertė į rusų kalbą Julijos kūrinius.

Nei Ryga, nei Peterburgas, nei Amerika – niekas Žemaitei nesugebėjo užgožti kaimo gyvenimo realijų, žmonių santykių, moterų likimų svarbos. Į skaitytojų akiratį pakliūva tik nedidelė šios rašytojos kūrinių dalis. Dažnas prisimintų Žemaitės apsakymus „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, tačiau nustebtų išgirdęs, koks gausus jos kūrybinis palikimas – net 354 apsakymai, apysakos, apybraižos, pjesės ir publicistiniai straipsniai. Be abejo, tiek nuveikti galėjo tik nepaprastai gyvybinga asmenybė, turinti stiprią valią ir svarbiausią tikslą – kurti.

Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos fonde tarp senųjų spaudinių yra ir rašytojos Žemaitės apsakymai: „Nuo audros pasislėpus” (1909), „Painiava” (1911), spausdintos Juozapo Zavadzkio spaustuvėje, Vilniuje,  Žemaitės raštai. „Kaip tu man, taip ir aš tau.” „Motynėlės ašaros” „Painiava” (1914), spausdinta M. Kuktos spaustuvėje.

Povilo Višinskio mirtis 1906 m. (jis mirė vos trisdešimties metų Berlyne, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse) Žemaitę labai sukrėtė, ji prarado ne tik draugą, bet ir savo kūrybos globėją. Jų draugystė buvo esminė sąlyga, kad lietuvių literatūra pasipildytų viena iškiliausių realistinės prozos kūrėjų.

2026-aisiais minėsime Ipolito Užkurnio gimimo šimtmetį, todėl šis straipsnis, apjungęs tris kūrybingas asmenybes,  tegu tampa įžanga ne tik į jo kūrybos aptarimą šiuolaikinio gyvenimo kontekste, bet ir pagarba žmogui, kuris savo darbais įamžino lietuviškąjį literatūros žodį, mitologiją, tautos atmintį ir žmones.

                                              Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja Irena Senulienė