IPOLITUI UŽKURNIUI – 100! Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės gyvenimas, balsas ir kultūrinis indėlis.

Kovo 13-ąją  Lietuva minėjo pedagogės, rašytojos ir vertėjos Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės 140-ąsias metines. Simboliška, kad abiejų Lietuvos šviesuolių – tiek Sofijos vyro, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios, tiek josios pačios – metinės eina viena po kitos. Prieš trisdešimt metų Ipolitas Užkurnys Sofija Kymantaitę-Čiurlionienę įamžino minint  110-ąsias gimimo metines. Biustas sukurtas pagal rašytojos parašytą poemą „Giria žalioji“ ir yra eksponuojamas Abromiškių dvaro svirno ekspozicijoje.

Skulptūroje S. Kymantaitė-Čiurlionienė pavaizduota kaip sauganti ir globojanti  moterį, žiūrinčią į tolį. Pati S. Kymantaitės-Čiurlionienės biografija liudija jos autoritetą ne tik tarp gabiausių lietuvių moterų intelektualių – Felicijos Bortkevičienės, Gabrielės Petkevičaitės -Bitės, Žemaitės ir kitų – bet ir to meto Lietuvos visuomenėje.

Sofija gimė 1886 m. bajoro bežemio šeimoje. Nuo 1893 m. dėl šeimos finansinių sunkumų persikėlė gyventi pas motinos brolį, Kulių kleboną Vincentą Jarulaitį. Vienas iš svarbiausių autoritetų, formavusių Sofijos asmenybę buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, nuo 1899 m. mokęs Sofiją lietuvių kalbos. Iki tol ji mokėjo tik lenkiškai ir rusiškai. Minima, kad J. Tumo-Vaižganto dėka, S. Kymantaitė pamatė Palangoje vykusi pirmą viešą lietuvišką spektaklį Palangoje „Amerika pirtyje“.

J. Tumas-Vaižgantas anksti pastebėjo S. Kymantaitės talentą mokslams, ypač literatūrai. Ragino tėvus siųsti ją į aukštesniuosius mokslus Palangoje, vėliau S. Kymantaitė mokėsi Sankt Peterburge ir Rygoje. Kaip laisvoji klausytoja 1904–1907 m. studijavo Krokuvos universitete, filosofijos fakultete. Po jų, apsigyveno Vilniuje, kur dirbo „Vilties“ laikraščio redakcijoje. Taip pat aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų sąjūdžio veikloje. Būdama vos 21 metų, ji buvo tarp dalyvių pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime 1907 m. Kaune, į kurį susirinko įvairių pažiūrų ir luomų Lietuvos moterys, jame skaitė pranešimą, kuriame akcentavo moterų švietimo bei lavinimo svarbą. Suvažiavime užvirusių diskusijų metu ji taip pat ragino moteris drąsiau ir aktyviau reikštis žiniasklaidoje.

Pirmą kartą su savo būsimuoju vyru Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu susitiko Vilniuje 1907 m. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Blindos“ vaidinimo generalinėje repeticijoje. Išgirdęs kaip Sofija puikiai kalba lietuviškai, M. K. Čiurlionis paprašė pamokyti ir jį.

Pora susituokė Šateikių bažnyčioje 1909 m., netrukus gimė duktė Danutė Čiurlionytė- Zubovienė. Deja, bet Sofijos ir Mikalojaus Konstantino meilė truko neilgai, kompozitorius ir dailininkas mirė 1911 m. balandžio 10 d.

Po vyro mirties S. Kymantaitė Čiurlionienė apsigyveno Kaune, rūpinosi ne tik dukrele, bet ir visu likusiu vyro palikimu, kuris dabar beveik visas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Iki 1914 m. dėstė lietuvių kalbą „Saulės“ kursuose Kaune, 1915–1918 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže. 1918–1919 m. gyveno Vilniuje. Tarpukariu  Kaune dirbo Krašto apsaugos ministerijos švietimo skyriuje, skaitė paskaitas kariuomenės daliniuose, rengė chrestomatijas kareiviams ir Kauno karo mokyklai. Vėliau, padedama ilgamečio draugo Jono Jablonskio, rektoriaus Vinco Čepinskio ir Vinco Krėvės – Mickevičiaus, įsidarbino Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kur dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką.

1929–1937 m. buvo Lietuvos delegacijos Ženevoje prie Tautų sąjungos socialinių reikalų komisijos narė, atstovavo Lietuvos moterims tarptautiniuose suvažiavimuose. 1930–1936 m. – vyriausioji Lietuvos skaučių vadė. Po mirties S. Kymantaitei – Čiurlionienei taip pat buvo suteiktas pasaulio teisuolio statusas už Kauno žydų gelbėjimą.

Garsūs buvo ir  jos namuose rengiami „Čiurlionienės šeštadieniai“ – kalbininkų ir vertėjų susirinkimai. Svarbiausias susirinkusiųjų tikslas buvo vertimo nagrinėjimas. Šių susirinkimų pradininkai buvo Jurgis Talmantas ir pati Sofija Čiurlionienė. Vėliau prie jų prisijungė Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus, Salomėja Nėris, Vanda ir Balys Sruogai, Viktoras Kamantauskas, Kazys Bizauskas, Antanas Salys ir kiti. Be nuolatinių lankytojų buvo ir svečių – tai vertėjai, arba jauni literatai, kviečiami paskaityti savo vertimo ar kūrinio. Dažnai savo vertinius skaitydavo ir pati Čiurlionienė. Vertėjams pritrūkus lietuviško žodžio jie vietoje sukurdavo naujadarą. Tačiau didžiausias „šeštadienių” susirinkimų darbo vaisius buvo laikraščio „Gimtoji kalba” pasirodymas. Leidinys greitai išpopuliarėjo ir buvo perduotas naujai įsikūrusiai „Lietuvių kalbos draugijai”, laikraštį leido „Sakalo bendrovė”.

Nors Sofija Čiurlionienė labiausiai žinoma kaip XX a. I p. viena talentingiausių literatūros meno kritikių, mąstytojų ir pedagogių, bet nepamirštamas ir jos grožinės literatūros paveldas – pjesės „Pinigėliai“, „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“, poemos „Giria žalioji“ ir „Vaiva“, apysaka „Šventmarė“. Dauguma jos grožinės literatūros kūrinių sukurta jau po Antrojo pasaulinio karo. S. Kymantaitė -Čiurlionienė taip pat prisidėjusi prie daugybės almanachų ir rinkinių leidybos, tarp kurių yra „Gabija“, „Aukštyn“, „Pirmasai baras“.

S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasaulį paliko 1958 m. gruodžio 1 d. Rašytojai mirus, buvo pradėtas spaudai rengti naujas jos raštų rinkinys, į kurį įtraukti visi jos grožinės literatūros kūriniai, mokslo darbai, straipsniai, laiškai, kitas rašytinis palikimas. Jos „Raštus“ sudaro 8 tomai. Jie išleisti 1988–2013 metais. 1927 m. Sofija už nuopelnus Lietuvai, susijusius su kariuomenės švietimu, buvo apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu. Įamžinant Sofijos atminimą Kaune, ant namo Žemaičių g. 10, pritvirtinta memorialinė lenta.

                                                      Henrikas Ražanas, Elektrėnų krašto muziejaus muziejininkas