Ipolitui Užkurniui – 100! DU BENDRAMINČIAI KŪRĘ MUZIEJŲ…
Šiemet minime ne tik tautodailininko, medžio drožėjo Ipolito Užkurnio gimimo 100-metį, bet ir kito mūsų kraštui nusipelniusio asmens – Vytauto Mizero 95-ąsias gimimo metines. Tai – ilgametis mokyklos direktorius, mokytojas, rašytojas, Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus įkūrėjas bei vadovas.
Vytautas Mizeras gimė 1931 m. kovo 27 d. Vilkiautinyje, Varėnos rajone. 1948 m. baigė mokslus Leipalingio gimnazijoje. 1955 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, o 1966 m. – Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą.
Iš Elektrėnų krašto muziejuje randamos gausios V. Mizero archyvinės medžiagos sužinome įdomių faktų apie mokytojo ir rašytojo asmenybę. Mokykloje V. Mizeras labai domėjosi literatūra, ypač Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūryba. Mokydamasis Leipalingyje gyveno pas Krėvės-Mickevičiaus seserį Oną Merkinėje. Ten būsimasis mokytojas dažnai Krėvės legendas skaitė užlipęs ant Merkinės piliakalnio.
Po mokyklos baigimo, ieškodamas pragyvenimo šaltinio, 1948–1958 m. V. Mizeras pradėjo dirbtipradinių klasių mokytoju Mikyčiuose bei Teizuose (Lazdijų r.). Vėliau dirbo Kivyliuose bei Bikavėnuose, Šilutės r. Kaip rašo pats V. Mizeras, darbas pokario laikais buvo sunkus, vyko politinė suirutė. Jaunasis mokytojas pasakojo, kad „laikinai prigesino gimnazisto svajones į mokslą ir kūrybą, tačiau jos atsigavo ir prasiveržė kitur: režisavau kaimo jaunimui pjeses, rašiau scenai vaizdelius…“.
1958–1962 m. buvo Jonaičių aštuonmetės mokyklos vadovas, 1963–1971 m. – Darbėnų vidurinės mokyklos direktorius. Nuo 1971 m. iki 1975 m. vadovavo Elektrėnų vidurinei mokyklai, o nuo 1975 iki 1991 m. buvo Elektrėnų pirmosios vidurinės mokyklos (dabar „Ąžuolyno“ progimnazijos) direktorius. Baigęs vadovauti mokyklai, dirbo lietuvių k. mokytoju. 1976–2002 m. buvo Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus vadovas.
Naujai įsikūrusioje mokykloje, gavus leidimą mokyti vaikus sustiprintos lietuvių kalbos programos, buvo nuspręsta čia įkurti mokyklos literatūros ir meno muziejų, kurio pradžia – 1977-ieji, kuomet buvo atidarytas literatūrinis kiemelis. Kiemelyje atsirado pasakos „Eglė Žalčių karalienė“ personažai. Žalčio Žilvino skulptūrą, puošusią lauko fontaną, sukūrė Reginaldas Palukaitis, kiemelis buvo apsodintas eglės, ąžuolo, uosio, beržo ir drebulės medžiais. Išlikę dabartinį kiemelį puošiantys 22 Dalios Palukaitienės ir jos mokinių pagaminti lietuvių literatūros klasikų bareljefai.
Muziejus buvo įkurtas gimtosios kalbos ir literatūros, muzikos, dailės, etikos, istorijos ir kitoms pamokoms bei renginiams vesti, pasitelkiant muziejuje sukauptus eksponatus: medžio drožėjo Ipolito Užkurnio sukurtas rašytojų ir jų kūrinių herojų skulptūras, menininkės Dalios Palukaitienės sukurtus literatūros klasikų bareljefus, grožinę ir mokslinę literatūrą, referatus, rašinius, kitą muziejinę medžiagą, puoselėti literatūrines tradicijas, rengti literatūrinius vakarus, šventes, parodas, konkursus, minėjimus, ekskursijas, įamžinti rašytojų, skulptorių ir kitų menininkų atminimą, sukurti lietuvių literatūros ir meno unikalų židinį, kuriuo domėtųsi ateinančios kartos, kurstyti meilę gimtajam žodžiui, liaudies dainai, šokiui, muzikai, dailei ir skulptūrai.
Muziejus plėtėsi, 1982 m. atidarytas Literatūros ir skulptūros mokomasis kabinetas. 1983 metų žiemą, muziejų pirmą kartą aplankė Lietuvos liaudies meistras, tautodailininkas, medžio drožėjas Ipolitas Užkurnys (1926–2004). Netrukus buvo atgabenta ir pirmoji jo sukurta skulptūra, vaizduojanti Vincą Krėvę-Mickevičių. Dar po kelerių metų, prie literatūrinio kiemelio iškilo I. Užkurnio iš vietinio ąžuolo išdrožta skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ arba kitu pavadinimu „Eglė su vaikais grįžta į tėviškę“. Šios skulptūros kūrybinį procesą ir medžio drožėją Ipolitą Užkurnį vaizdžiai aprašė V. Mizeras knygoje „Atminties sodas“. Iš aprašymo galima suprasti, kad I. Užkurnys buvo labai tiesmuko būdo, veržlus ir imlus darbui, turintis gerą humoro jausmą ir jautrios sielos žmogus. Tautodailininkui buvo svarbi gamta ir jos gerovė. Pasakojimo autorius dažnai per I. Užkurnį pabrėžia gamtos ir žmogaus santykį, sumenkina kylančias ir tobulėjančias technologijas bei iškelia jų žalą gamtai. Vaizduojamas skulptūros kūrybinis procesas atskleidžia skulptoriaus ištvermę ir aistrą savo darbui.
Užgimusios V. Mizero draugystės su I. Užkurniu dėka per du dešimtmečius muziejuje savo vietą rado 41 lietuvių literatūros klasikų ir jų kūrinių personažų skulptūros kolekcija, kurią sudaro 25 rašytojų biustai ir 16 medinių bareljefų. Unikalūs rašytojų biustai ir bareljefai dabar yra eksponuojami Elektrėnų krašto muziejuje.
Administracinis darbas ir statybos, materialiniai ir ūkiniai sunkumai V. Mizero meilės literatūrai neužgesino. Nuo pirmosios 1985 m. išleistos knygos „Skambutis šaukia“ V. Mizeras, per savo gyvenimą parašė per 17 grožinės literatūros ir publicistikos knygų, dalis jo kūrybos išspausdinta įvairiuose almanachuose. V. Mizeras buvo Elektrėnų ir Merkinės apylinkių istorinių knygų bendraautoris.
Išleistos šios grožinės literatūros ir publicistikos knygos: apysaka „Skambutis šaukia“ (1985), „Laiškas tėvams ir mokytojams“ (1990); apsakymai ir apysakos „Leisk man pakilti“ (1991), apsakymų rinkinys „Atminties sodas“ (1993), romanas „Visada pateka saulė“ (1995), lyrinės prozos rinkinys „Kraitė“ (1997), apysaka „Sidabrinis kiras“ (1999), knygutė vaikams „Tavo vaikai“ (2000), poezija ir proza „Ilgesys ir atminimas“ (2003), sakmė „Akmenų byla“ (2004), knyga spaudos atgavimo 100-čiui „Laisvi“ (2004), „Žalio miško ašara“ (2005), albumas-bukletas „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus“ (2006), knygos „Elektrėnai“ bendraautoris (2006), „Pro laiko langą“ (2008), „Lašo kelionė stiklu“ (2009), „Iš savo šulinio“ (2012), „Ažarėlių akys“ (2013).
Henrikas Ražanas, Elektrėnų krašto muziejaus muziejininkas
